Ilgoje dailės medžiagų istorijoje akriliniai dažai yra gana nauja medžiaga. Aliejiniai dažai savo istoriją skaičiuoja nuo penkioliktojo amžiaus. Temperos ir enkaustikos pirmtakai yra žinomi tūkstančius metų. Vandeniniai dažai atsirado, kai buvo sukurtas iki mūsų dienų tarnaujančių dažų pagrindas – pigmento (žemės dažų), tirpiklio (pirmykščiams dailininkams tai buvo seilės) ir rišiklio (gyvūnų riebalai) derinys.
Tirpiklio pagrindu pagaminti dailininkams skirti akriliniai dažai buvo sukurti dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Pirmieji vandens pagrindu akriliniai dažai, tokie, kokius naudojame dabar, buvo pristatyti 1955 m. Tuo metu Cincinatyje, Ohajo valstijoje įsikūrusi firma „Permanent Pigments“, kuri nuo 1933 m. užsiėmė aliejinių dažų gamyba ir kuriai vadovavo savo darbo fanatikas Henry Levison, pristatė naują produktą. Šie naujieji dailininkams skirti dažai buvo pagaminti iš akrilo polimero gumos ir skiedžiami vandeniu. Nauji dažai galėjo būti įvairios konsistencijos – labai tiršti ir itin skysti, jie kibo beveik prie visų medžiagų – drobės, popieriaus, metalo, medienos ir plastiko, džiūvo greitai, lengvai pataisomi ir užtepami ant viršaus, sluoksniuojami ir maskuojami. O svarbiausia, juos buvo galima skiesti ir valyti vandeniu.
H. Levison bandė surasti pavadinimą, kuris pagautų produkto esmę ir tai, kad dažai gali būti visiškai skysti arba tirštos tekstūros. Todėl naująjį produktą jis pavadino „skysta tekstūra“ (angl. „liquid texture“) – Liquitex®.
H. Levison įtikino daug menininkų išbandyti produktą, tačiau dažai skynėsi kelią lėtai. Dailininkų bendruomenė akrilinių dažų nepriėmė tol, kol H. Levison sugalvojo principą, kuriuo yra vadovaujamasi iki šiol: gera informacija yra tokia pat svarbi, kaip ir geras produktas. Vadovaudamasis šiuo principu, H. Levinson parengė demonstracinę paskaitų programą, kurios metu dailininkai organizavo tapybos akriniais dažais dirbtuves, į kurias buvo kviečiami dalyvauti koledžų studentai ir dėstytojai. Per kelerius metus akriliniai dažai buvo pradėti naudoti visos šalies koledžuose ir universitetuose. Neužilgo „Liquitex“ dažais pradėjo tapyti vieni iš žymiausių XX amžiaus dailininkų: David Hockney, Helen Frankenthaler, Andy Warhol ir kiti. Dėl „Liquitex“ dažų ilgaamžiškumo ir universalumo jais pradėjo tapyti ir garsūs freskų dailininkai Garo Antreasian ir Thomas Hart Benton. Galima sakyti, kad be „Liquitex“ ir ypatingų vandeniu skiedžiamų akrilinių dažų, XX amžiaus menas būtų visiškai kitoks.
Devintajame dešimtmetyje akriliniai dažai tapo populiariausi ir plačiausiai naudojami tapybos dažai ir toli pralenkė akvarelę bei aliejinius dažus. Priežastis? Begalinės akrilinių dažų pritaikymo galimybės sutapo su pirmuoju naujųjų „liquitex“ dažų pasirodymu.
Be abejonių, tuo metu pasaulyje nebuvo universalesnės spalvų sistemos. Kad būtų užtikrintas pasisekimas ir stabilumas, aliejiniai dažai ir akvarelė reikalauja rūpestingai pasirinkti paviršius ir darbo techniką, o akrilinius dažus galima naudoti be ypatingo pasiruošimo beveik ant visų paviršių ir iš esmės pasiekti bet kokį vizualinį arba skulptūrinį rezultatą. Jais galima tapyti ant drobės, popieriaus, medžiagos, odos, metalo ir medienos. Akrilinius dažus galima tepti teptuku, dailininko mentele, purkšti, pilti, užtėkšti, skusti arba raižyti. Trumpai tariant, turint laiko ir pasirinkus tinkamą priedą arba priemonę, akriliniai dažai gali virsti bet kuo, kuo tik nori Jūsų vaizduotė.
Akriliniai dažai yra itin universalūs, nes jie turi tris puikias savybes:
- Jie prikimba. Beveik prie visko. Akriliniai dažai prikimba prie įvairių paviršių.
- Jie lankstūs. Džiūdami ir sendami akriliniai dažai yra kur kas lankstesni nei aliejiniai dažai, todėl užtapyti ant paviršių nesutrūkinėja.
- Jie prisitaiko. Dėl modernios chemijos pasiekimų, darbinės akrilinių dažų savybės gali būti labai įvairiais būdais tobulinamos, keičiamos ir pritaikomos.
Šaltinis: The Acrylic Book. © Liquitex Artist Materials 2007.